Trakų istorijos muziejuje - Trakų miesto XVI-XVII a. keramika Spausdinti
Pagrindiniai straipsniai

Trakų miesto XVI-XVII a. keramika,  2008 m. gruodžio 19-25 d.

Žodis keramika kildinamas iš senosios graikų kalbos žodžio keramos, kuris reiškia – molis, degti molio dirbiniai. Keramika priskiriama prie seniausių žmogaus ūkinės veiklos rūšių.
Buitinė keramika - molinių indų pakraštėliai, sienelių, dugnelių fragmentai - dažniausiai ir gausiausiai randama archeologinių tyrinėjimų metu. Trakų miestas - ne išimtis. Pagal keramikos radinius archeologai nustato tiriamo paminklo kultūrinę priklausomybę, kultūrinius kontaktus, sprendžia chronologijos klausimus.

 

Trakų miesto viduramžių keramika apima XV-XVII a. laikotarpį. Informatyviausia medžiaga Trakų istorijos muziejuje yra saugoma iš 1952 - 1999 metais atliktų archeologinių tyrimų. Vieni būtiniausių buities daiktų, iki mūsų dienų, yra indai. Sveikų puodų rasta labai nedaug, vyrauja - viršutinės indo dalies fragmentai, rasti daugelio tyrimų metu. Kalbant apie puodus, daugiausia aptinkama puodų šukių, nes ankstyvaisiais viduramžiais paprasčiausius puodus galėjo pasigaminti kiekviena šeima. Lipdytus rankomis puodus degdavo tiesiog lauže. Baltai jau tada įspėjo organikos savybę – sudegusi anglis užkimšdavo molyje susidarančias poras. Sudėtingesnių formų, ornamentikos, ant žiedžiamojo rato gaminti puodai buvo amatininkų – puodžių - žinioje. Trakų mieste pastarieji savo dirbtuves turėję Užtiltės teritorijoje, tai liudija 2006 metais archeologinių tyrimų rastos krosnys. Sprendžiant iš aptiktų plytų matmenų, rastų figūrinių ir apskritų plytų, galima manyti, kad čia buvo ir viduramžių plytinė, kurioje gamintos plytos Trakų salos pilies statybai.

Be puodų Trakų miesto teritorijoje aptinkama ir ąsočių, dubenėlių, bokalų, taurelių, dangtelių, lėkščių, keptuvių fragmentų. Kalbant apie aptariamojo laikotarpio buitinės keramikos rūšis, vyravo taip vadinama „tradicinė keramika“ (čia puodai sudaro apie 99% viso keramikos radinių). Kiti du vyravę tipai - „juodoji“ bei „miestelių keramika“.

„Tradicinės keramikos“ dirbiniai buvo lipdomi iš volelių arba juostų. Gamybos metu indai buvo kilnojami - tai rodo dirbinių dugnų kojelių atspaudai, taip pat smėlio, grūsto akmens likučiai nuo žiedžiamojo rato. Tiriant pastarosios rūšies molio sudėtį, pagal priemaišas nustatytos dvi grupės (dviejų tipų molio žaliavos) - tamsi bei raudonai ruda. Pirmajam tipui naudotos vien tik grūstos uolienos priemaišos (granitas, kvarcas ir kt.) , antrajam - smėlio priemaišos. Jos vidutiniškai sudarė 20-30% formavimo masės tūrio. Kalbant apie ornamentiką, dažniausiai tarp „tradicinio tipo“ keramikos dirbinių pasitaikantis puošybos motyvas - bangelės, brūkšneliai, voleliai, horizontalios linijos. Ornamentuojama viršutinė indo dalis - peteliai ir pilvelis, rečiau ornamentuotas visas indas.

Kita viduramžių keramikos rūšis - „juodoji keramika“. Puodai degami žemėje įkastoje krosnyje, degama sausomis malkomis. Degimo procesas vyksta 900° temperatūroje. Apie išdegimą sprendžiama iš gaminių spalvos. Degimo pabaigoje į krosnį įmetama sakingų pušinių malkų ir sandariai uždaromos visos krosnies angos ir užpilama smėliu. Tokios keramikos radiniai Trakų miesto teritorijoje datuojami XVI a. pabaiga. Didžiąją dalį šiam tipui priskiriamų fragmentų sudaro sienelių liekanos, rečiau pasitaiko pakraštėlių, dugnelių fragmentų. Pagrindinė „juodosios keramikos“ indų grupė - vėlgi puodai.

Analogiškai kalbant apie priemaišas, vyrauja smėlis, vidutiniškai 10 - 20%. Kartais pasitaiko ir aštriabriaunio grūsto akmens. Indai dekoruojami rečiau nei „tradicinė keramikos“ dirbiniai. Puošti ąsočiai, o dažniausias ornamentas - geometriniai įspaudai. Čia naudojami įvairūs įrankiai - „šakutėmis“ rėžiamos bangelės, rateliu - vedama ištisinė linija ir kt.

Vienas tokių „juodosios keramikos“ ąsočių rastas 1958 m., buvusioje Oginskių rūmų teritorijoje ir saugomas muziejaus fonduose. Pastarasis yra gana didelis - apie 37 cm aukščio, turi 7 cm snapelį, kuris pasviręs į kairę pusę, šonai smarkiai pūsti į išorę, nuo viršaus iki pusės ornamentuotas horizontaliomis, lygiagrečiai einančiomis linijomis. Indas degtas redukcinėje aplinkoje.

Trečioji rūšis - „miestelių keramika“, paplinta XVII a. pradžioje, kuomet Trakai tampa eiliniu LDK provincijos miesteliu. Šio tipo gaminiai daugiausiai gaminti pardavimui, tai liudija randamų indų kiekis, forma bei puošyba. Vėlgi gaminti visų rūšių indai, pats gamybos būdas, medžiagos komponentai artimi „tradicinei“, puošimo motyvai taipogi kartojasi.

Pavienių glazūruotų šviesiai pilkos ir rausvai rudos spalvos buitinės keramikos šukių pasitaiko jau XVI a. senamiesčių kultūriniame sluoksnyje. Tokią keramiką gamino puodžių cecho amatininkai. Puodžiai vienas nuo kito slėpė glazūros paslaptį, nes kuo geriau gaminiai buvo glazūruoti, tuo didesnę paklausą jie turėjo ir buvo brangesni. Tokios keramikos gaminiai iškart įsivyravo kaip stalo reprezentaciniai indai. Nuo drumstų spalvų glazūros palaipsniui pereinama prie skaidrių, rudos arba žalios spalvos glazūrų. Būtent pastarojo tipo gaminių, konkrečiau - geriamųjų puodelių, datuojamų XVII a., rasta Oginskių rūmų teritorijoje 1958 m. archeologinių tyrimų metu.

Keramika ilgaamžė, o ornamentai, naudoti puošiant molinius indus, jau neolito laikotarpiu buvo viena svarbiausių meninės raiškos priemonių. Dirbiniai, pagaminti prieš kelis šimtus metų, išsilaikė iki mūsų dienų ir puikiai atspindi Trakų miesto istoriją. Nesvarbu, kad dažniausiai randami tik keramikos indų fragmentai, o ne sveiki dirbiniai, tačiau ir jie suteikia archeologams, istorikams, menotyrininkams informacijos apie keramikos gamybos raidą. Tai vertingi radiniai mūsų krašto istorijai, įvairiems jos tarpsniams pažinti.

Muziejininkė Evelina Vasiliauskaitė

Eksponatus pamatysite ,,Sakralinio meno'' ekspozicijoje,
Kęstučio g. 4, Trakuose, Pusiasalio pilies teritorijoje
buvusio Dominikonų vienuolyno koplyčioje.
Darbo laikas: 10.00-18.00. Išeiginė-pirmadienis ir antradienis.

www.trakumuziejus.ltwww.trakumuziejus.lt

LTkatalogas