LTKATALOGAS

Klimato ir orų sąlygų pokyčiai įtakoja medžių kenkėjų ir ligų plitimą

Pušinis verpikas (Dendrolimus pini)

Kintant klimatui neišvengiamai kinta ir mus supanti aplinka. Net ir nežymus vidutinės metinės temperatūros pakilimas sudaro palankias sąlygas šalies miškuose suaktyvėti ne tik įprastoms kenkėjų rūšims, bet ir plisti nepageidaujamiems “atėjūnams” iš piečiau esančių kraštų. Pavyzdžiui, ilgalaikių klimato pokyčių įtakoje, Lietuvoje per kelis metus masiškai išplito drugelis keršoji kaštoninė kandelė (Cameraria ochridella), kasmet nusiaubianti kaštonus parkuose ir želdiniuose.

Kenkėjų židiniai miškuose kartojasi cikliškai
   Kas keliolika metų Lietuvoje cikliškai kartojasi medžių spyglius ir lapus graužiančių vabzdžių pagausėjimai. Dažniausiai pakenkiami pušynai, ąžuolynai, beržynai. Kai kenkėjų populiacija labai pagausėja dideliuose miškų plotuose, ji vadinama masiniu dauginimosi židiniu. Skiriamos keturios masinio dauginimosi židinio susidarymo fazės: pirma – pradinė, antra – gausumo augimo, trečia – kulminacinė ir ketvirta – krizės. Pirmoje fazėje vabzdžiai dėl optimalių vystymosi sąlygų (dažniausiai vyraujant šiltesniems ir sausesniems orams) pagausėja 2-4 kartus, lyginant su ankstesniaisiais metais buvusiu kiekiu. Tą pagausėjimą užfiksuoja miško apsaugos specialistai stebėdami vabzdžių gausos pokyčius. Antros židinio fazės metu kenkėjų miške greitai gausėja, bet jų pakenkimai dar mažai pastebimi ir juos gali nustatyti tik įgudusio specialisto akis. Šiame etape formuojasi židiniai, didėja jų užimamas plotas. Antra fazė dažniausiai apima dvi kenkėjų kartas (karta – kenkėjo vystymosi ciklas nuo kiaušinėlio iki subrendusio suaugėlio). Trečioje fazėje masiškai išplitusių kenkėjų lervos labai smarkiai, o vietomis ir visiškai nugraužia medžių spyglius ar lapus. Tuomet spyglių ar lapų pakenkimus aiškiai pamato visi miškų lankytojai. Savo ruožtu ima didėti kitų vabzdžių – kenkėjais besimaitinančių ar juos parazituojančių vabzdžių – entomofagų kiekis. Medžių lajas graužiantys kenkėjai gali pradėti sirgti, sumažėja jų vislumas. Židinių augimas sustoja. Ši fazė dažniausiai trunka dvi kartas. Ketvirtoje fazėje kenkėjų skaičius ir vislumas labai sumažėja. Padaugėja parazituotų ir sergančių vabzdžių. Kenkėjų skaičius mažėja iki minimumo ir židinys savaime gęsta. Ši fazė apima dvi kenkėjų kartas. Spyglius ir lapus graužiančių daugumos rūšių kenkėjų masiniai išplitimo židiniai tęsiasi apie 7 metus. Priklausomai nuo vabzdžių rūšies ypatybių ir vystymuisi įtaką darančių orų sąlygų, židinių formavimosi laikas gali sutrumpėti ar pailgėti.
   Neturtingiausios smėlio dirvos mūsų krašte apaugę grynais pušynais. Dėl skurdžių augimo sąlygų šie miškai yra mažiausiai atsparūs kenkėjams ir ligoms negu našesni medynai. Be to, grynuose pušynuose dėl maisto gausumo ir aplinkos sąlygų vienodumo susidaro optimalios sąlygos dideliuose plotuose išplisti spyglius graužiantiems kenkėjams – pušiniam pelėdgalviui, verpikui vienuoliui, pušiniam verpikui, paprastąjam pušiniam pjūkleliui, žvaigždėtąjam pjūkleliui-audėjui. Tuose pačiuose plotuose šių kenkėjų židiniai cikliškai pasikartoja kas keliolika metų.

Dzūkijoje išplito kenkėjas – pušinis verpikas (Dendrolimus pini). 
   Kasmetinį svarbiausių miško ligų ir kenkėjų monitoringą arba lietuviškai verčiant – stebėjimą vykdo Valstybinė miškų tarnyba (iki 2010 metų pradžios vykdė Miško sanitarinės apsaugos tarnyba). Tarnybos specialistai 2007 ir 2008 metais Dzūkijos miškuose nustatė spyglius griaužiančių kenkėjų – pušinio verpiko (Dendrolimus pini) ir pušinio pelėdgalvio (Panolis flammea) – pagausėjimą. Dėl to 2008 metais buvo atliktos papildomos apskaitos ir paaiškėjo, kad spyglius graužiančių kenkėjų išplitimo plotai apima kelias dešimtis hektarų, yra nedideli, išsidėstę netolygiai. Pagal apskaitų duomenis buvo prognozuota, kad 2009 metais kai kuriuose miško kvartaluose pušys gali netekti iki 40% spyglių. Dėl to dar nebuvo tikslinga projektuoti naikinamąsias priemones. Po 2009 metų rudenį atliktų spyglius graužiančių kenkėjų detaliųjų apskaitų tapo aišku, kad Druskininkų miškų urėdijos veiklos teritorijos miškuose besiformavęs pušinio pelėdgalvio židinys sunyko savaime, o pušinis verpikas Varėnos miškų urėdijos veiklos teritorijoje išplito apie 7000 ha plote. Prognozuojama, kad 2010 metais nuo šio kenkėjo Perlojos, Zervynų ir Dainavos girininkijose apie 2390 ha pušynų neteks iki 30% spyglių, 2100 ha – 30-50%, 1500 ha – 50-75%, 1000 ha neteks 75-100% spyglių. Jei kenkėjui vystytis orai bus palankūs, 2010 metais jo pagausės dar didesniuose miškų plotuose, kuriuose pušinis verpikas išplitęs dar negausiai ar randamas lokaliais židinėliais. Ateityje kenkėjas gali išplisti Druskininkų miškų urėdijos ir Dzūkijos nacionalinio parko teritorijose. Juo labiau, kad pušinio verpiko židiniuose randamas kitų pušų spygius graužiančių kenkėjų – verpiko vienuolio (Lymantria monacha), paprastojo pušinio pjūklelio (Diprion pini) ir pušinio sprindžio (Bupalus piniarius) – pradinis kiekio gausėjimas.

Pušinio verpiko biologija
   Spyglius graužiantys vabzdžiai yra vieni iš žalingiausių miško kenkėjų. Jų atstovas, pušinis verpikas (Dendrolimus pini), Lietuvoje buvo išplitęs 1994 metais 10,7 tūkst. ha plote Varėnos, Marcinkonių ir Druskininkų miškuose. 1995 metais šio kenkėjo židiniai padidėjo iki 28 tūkst. ha, lėšų pakako jį naikinti aviacijos pagalba 12,0 tūkst. ha plote. 1996 metais pušinio verpiko židiniai apėmė 16 tūkst. ha, aviaciniai purškimai vykdyti 3,25 tūkst. ha plote. 2004 metais vėl buvo užfiksuoti nedideli šio kenkėjo išplitimo židiniai. Pušinio verpiko populiacija vėl pradėjo didėti 2007 metais, 2009 metais ji išaugo iki masinio išplitimo židinių.
   Pušynuose šis drugys aptinkamas kiekvienais metais, tačiau nedidelis jo kiekis miškams grėsmės nekelia. Jo kiekio pokyčiui įtakos turi orų sąlygos, parazitinių ir plėšriųjų vabzdžių gausa, bakterinės ir grybinės ligos. Pušinis verpikas dažniausiai kenkia grynuose 20-60 metų amžiaus pušynuose. Šis miško kenkėjas plinta sausuose grynuose pušynuose, vengia derlingesnių pušynų: mišrių su eglėmis, dviardžių pušies-eglės medynų, pušynų su tankiu eglės arba kitų medžių rūšių pomiškiu ar krūmų traku, todėl nenašūs gryni Dzūkijos pušynai kenkėjui išplisti yra labai palankūs. Be paprastosios pušies, dar gali maitintis juodosios, veimutinės, bankso pušų spygliais, taip pat paprastosios eglės, europinio maumedžio, europinio kėnio spygliais.
   Pušinio verpiko drugiai skraido vakarais birželio-liepos mėnesiais. Kiaušinėlius deda krūvelėmis po 20-150 vnt. ant pušų spyglių, šakų, stiebų žievės. Viena patelė iš viso sudeda iki 400 kiaušinėlių. Išsiritę vikšrai pradžiose ėda kiaušinėlio apvalkalą, o po to apgraužia jaunų spyglių kraštus, palikdami nepaliestą vidurinę gyslą. Iki žiemojimo jie neriasi 2-3 kartus. Žiemoja trečio-ketvirto ūgio vikšrai miško paklotėje. Pavasarį, tik nutirpus sniegui, lipa į lajas ir nugraužia praeitų metų ir senesnius spyglius, palikdami nedidelius kelmelius. Jei trūksta maisto, apgraužia pumpurus ir ūglius, taip pat ir jaunus spyglius. Vikšrai, iš kurių išsirita patinėliai, praeina 6, o patelės – 7 ūgius. Birželio mėnesį tarp spyglių, ant šakučių, žievės plyšiuose virsta lėliukėmis kokonuose. Per metus išsivysto viena kenkėjo karta. Kiekvienas vikšras savo vystymosi metu suėda 20-35 gramus spyglių: 2-3 g rudenį ir 18-32 g pavasarį. Priklausomai nuo oro temperatūros, suaugęs vikšras per dieną vidutiniškai suėda 50-60 spyglių, o per visą savo vystymąsį apie 1000 spyglių. Intensyviausiai maitinasi, kai oro temperatūra + 27° C. Tai šviesą, šilumą ir sausrą mėgstantis vabzdys. Nuo kitų spyglius graužiančių vabzdžių pušinis verpikas skiriasi tuo, kad vikšrai ilgai maitinasi. Pušų lajose jų galima rasti nuo ankstyvo pavasario iki rudens pabaigos.

   1. Kaštoninė kandelė  (Cameraria ochridella)
  2. Alksninė sidabrakandė (Argyresthia goedartella)
  3. Ožiaragis (Monochamus sp.) 
  4. Spygliakritės (Lophodermium seditiosum)
  5. Eglinis skydamaris (Physokermes piceae)
  6. Grambuolis (Melolontha sp.)

Spyglius graužiančių kenkėjų pažeidimo nuostoliai ir grėsmės
   Vikšrams pagraužus pušų spyglius, pumpurus ir ūglius, pažeisti audiniai apmiršta, sutrikdoma medžiagų apykaita, sumažėja prieaugis, per žaizdeles susidaro palankios sąlygos patekti augalų ligų sukėlėjų pradams.
   Medžių spyglių sunaikinimo reikšmę miško biocenozei pilnai įvertinti sunku. Daugiausia turima žinių apie defoliacijos (spyglių, lapų netekimo) neigiamą įtaką medžių prieaugai ir medyno būklei – sutrinka medžių normali vandens apykaita ir fotosintezė, sumažėja prieauga arba jos visai nebūna, sumažėja medynų atsparumas. Spygliuočiai lajos netekimui labiau jautrūs už lapuočius. Pušims sumažėja ne tik prieauga, bet esant pakartotiniams apgraužimams, medžiai pradeda džiūti, atsiranda sausaviršūniškumas. Pušis užpuola liemenų kenkėjai.
   Remiantis atliktais moksliniais tyrimais (A.Gedminas ir kt., 2004), nustatyta, kad pušinio verpiko pažeistuose pušynuose netenkama 8,05 m3/ha medienos radialinio prieaugio. Kenkėjui nugraužus spyglius 4000 ha plote, medienos nuostoliai siektų beveik 32 tūkstančius kubinių metrų. Jei priimtume, kad Varėnos miškų urėdijoje vidutinė parduotos medienos kubinio metro kaina yra 150 litų (vidutinio stambumo D klasės pušinio rąsto kaina), tai būtų netenkama apie 4,83 milijono litų pajamų. Apskaičiavus nuostolius kitu būdu, jie siektų apie 5,81 milijonus litų (Nuostolių dėl spyglių nugraužimo įvertinimo metodika, LŽŪU, 2005).
   Daug spyglių netekę medžiai nusilpsta, praranda atsparumą nepalankiems biotiniams ir abiotiniams veiksniams, ypač sausrai bei ekstremalesniems orų pokyčiams. Tyrimais įrodyta, kad spyglius graužiančių kenkėjų pakenktuose medynuose susiformuoja liemenų kenkėjų židiniai (Vabzdžių įvairovė ir jos kitimas spygliuočių kenkėjų židiniuose/Miško apsaugos ir medžioklėtyros skyriaus ataskaita, LMI, 1996-2000). Dėl šylančio klimato pastaruoju metu pušynuose labai pagausėjo ožiaragių (Monochamus sp.) ir blizgių (Buprestidae sp.), taip pat yra stabiliai gausios kirpikų (Blastophagus sp.) populiacijos. Tai kenkėjai, galintys nudžiovinti dar žalius, tačiau dėl įvairių sąlygų (viena iš jų – spyglių netekimas) apsilpusius medžius. Kaip taisyklė, po spyglių netekimo pirmais metais liemenų kenkėjų žymesnio pagausėjimo dar nebūna, po metų jie užpuola pavienius medžius, trečiais metais – iki 10 procentų, ketvirtais – apie 40 procentų pušų gali apgyvendinti mėlynasis blizgis, viršūninis žievėgraužis ir kirpikai. Jų apnikti medžiai pasmerkti neišvengiamai žūčiai. Todėl laiku nesumažinus spyglius graužiančių vabzdžių žalos, gali susidaryti liemenų kenkėjų židiniai, papildomai atnešantys dar didesnius nuostolius.
   Ožiaragiai (Monochamus sp.) yra pagrindiniai platintojai karantininio labai pavojingo kenkėjo – pušinio stiebinio nematodo (Bursaphelenchus xylophilus) – sukeliančio masinį pušynų vytimą ir džiūvimą. Šis nematodas Europoje rastas tik 1999 metais. Dabar jis yra išplitęs Portugalijoje, kur masiškai pažeidžia pušynus. Neseniai yra aptiktas ir Ispanijoje. Jei bus stipriai nugraužti spygliai ir dėl to nusilpusiuose Dzūkijos pušynuose dar daugiau privis ožiaragių, ar nesusidarys sąlygos jų platinamam pavojingam nematodui atsirasti ir Lietuvoje?
   Labiausiai nusilpusias pušis apniks ne tik vabzdžiai liemenų kenkėjai, bet ir medžių džiūvimą įtakojančios grybinės ligos. Dėl to daug pušų nudžius. Tą vaizdą gerai atsimena Dzūkijos miškininkai. Pavyzdžiui, po kito spyglius graužiančio kenkėjo, pušinio pelėdgalvio (Panolis flammea) 2000-02 metų invazijos, daug pakenktų pušynų išretėjo, o kai kur atsirado plynės. Jose suvešėjus varpinei žolei smiltyniniam lendrūnui (Calamagrostis canescens), tapo problematiška atkurti mišką. Be to, tokių išretėjusių pušynų dirvose prisiveisia grambuolių (Melolontha sp.), kurių lervos nugraužia jaunų pušelių šaknis ir dar labiau apsunkina miško atkūrimą. Pušinis pelėdgalvis tuomet buvo išplitęs Dzūkijos nacionalinio parko, Druskininkų, Varėnos ir Veisiejų miškų urėdijų šiluose. Varėnos urėdijoje – tuose pačiuose plotuose, kuriuose dabar išplito pušinis verpikas. Kenkėjo židiniams apėmus didelius plotus, nepakako lėšų visų apniktų miškų nupurškimui. Dėl to neapsaugotuose šiluose nuo 20 iki 100% spyglių neteko 11,2 tūkst. ha pušynų, tame tarpe be 51-100% spyglių liko 5,0 tūkst. ha medynų. Prarastų spyglių jie neataugino iki kito pavasario ir pušynai atrodė lyg po gaisro. Toks vaizdas kėlė miško lankytojų pasipiktinimą ir nuostabą, kad laiku nesiimta priemonių kenkėjų naikinimui. Tų miškų savininkai pergyveno, kad medžiai išdžius ir bus dideli nuostoliai, reikalavo leidimų spyglių netekusių pušynų iškirtimui.

Priemonės pušinio verpiko mažinimui
   Medynuose, kur dažnai susidaro spyglius graužiančių kenkėjų masinio išplitimo židiniai, yra svarbu sudaryti sąlygas parazitinių ir plėšriųjų vabzdžių, vabzdžiais mintančių gyvūnų ir paukščių gausėjimui. Tai pasiekiama lapuočių medžių ir krūmų dalies didinimu pušynuose, tai yra, polajinių (pomiškis, trakas) rūšių įterpimu ir kitomis priemonėmis.
   Atsiradus vabzdžių kenkėjų masinio išplitimo židiniams, ir esant spyglių netekimo grėsmei, kenkėjų kiekį miškuose veiksmingai galima sumažinti tik aviacijos pagalba medynus apipurškiant biologiniais ar cheminiais vabzdžių naikinimui skirtais preparatais – insekticidais. Šių preparatų panaudojimo efektas būna didžiausias, kai kenkėjai naikinami židinių kilimo pradžioje. Kaip tik tokia situacija yra dabartiniame pušinio verpiko židinyje – jo kilimo pradžia (antra židinio fazė).
   Pagal Miško sanitarinės apsaugos taisyklių 48 punktą spyglius graužiantys kenkėjai naikinami, kai vidutinė spygliuočių medyno defoliacija prognozuojama daugiau negu 30 procentų. Su tokia prognozuojama defoliacija miško plotų suma yra apie 4600 ha. Kenkėjų išplitimo plotas yra sudėtingos konfigūracijos, nesudaro vientiso kompaktiško masyvo. Aviacijos techninės galimybės neleidžia miško masyve apdoroti atskirų miško kvartalų, todėl turi būti parinkti kuo paprastesnės konfigūracijos purškimo barai (artimi stačiakampiui). Dėl to į apdorojamą plotą pateks dalis miško su mažesniu kenkėjo išplitimo intensyvumu. Purškiami plotai atitraukti 0,5 km atstumu nuo Ūlos ir Uosupio upių, Lavyso ežero, gyvenviečių. Todėl 2010 metais numatomas purkšti plotas apima 6380 ha miško Varėnos miškų urėdijos Perlojos ir Zervynų girininkijose. Jame valstybiniai miškai užima 57%, privatūs – 43%. Patenka 107 ha riboto ūkininkavimo zonų: 77,6 ha prie Lavyso ežero ir 29,6 ha prie Mančiagirės gyvenvietės vandens apsauginiai trečios grupės miškai. Likusi dalis, 6273 ha, ketvirtos grupės ūkiniai miškai.
   Arti vandens telkinių cheminių insekticidų naudoti negalima, tik – biologinius. Dėl sudėtingos konfigūracijos atskirai tų plotų apdoroti biologiniu preparatu neįmanoma arba žymiai pabrangsta aviaciniai darbai samdant tam tinkamus ultra lengvus orlaivius. Dzūkijos pušynai labai mėgiami miško lankytojų, yra gausiai lankomi. Dėl susiformavusios negatyvios žmonių nuomonės į augalų apsaugos priemonių naudojimą žemės ūkyje, gali kilti miško lankytojų, poilsiautojų ir gamtos mylėtojų nepasitenkinimas, apsaugojant miškus cheminės kilmės preparatais. Varėnos miškų urėdijos valstybiniai miškai sertifikuoti pagal FSC reikalavimus. Jų nuostatos neleidžia miškuose naudoti net naudojimui Lietuvos miškuose registruotų cheminių insekticidų. Todėl tikslinga visą plotą nupurkšti biologiniu preparatu, kurio veiklioji medžiaga bakterijos Bacillus thuringiensis var. kurstaki toksino baltyminiai kristalai ir sporos. Šis bakterinis preparatas nuodingas tik drugių vikšrams, o kitų rūšių vabzdžių lervų neveikia. Sporos ir kristalai apnuodija vikšrą ir jis nustoja maitintis. Jo žarnyne prisidauginusios bakterijos išskiria nuodingus medžiagų apykaitos produktus ir sukelia vikšrų septicemiją. Bakterinis preparatas neturi kenksmingo poveikio žinduoliams, paukščiams, žuvims ir bitėms. Šios bakterijos gamtoje išplitę natūraliai. Panašus preparatas keletą metų Dzūkijoje pilamas į Nemuną upinio mašalo, įkyraus kraują čiulpiančio vabzdžio, naikinimui.
   Gamtosauginiu požiūriu cheminiais preparatais (pvz. piretroidais) naikinti spyglius graužiantiems kenkėjams pats tinkamiausias laikas yra židinio kilimo pradžioje: kenkėjų prisidauginę daug, o juos naikinančių parazitinių ir plėšriųjų vabzdžių dar nepadaugėjo, todėl naudinga entomofauna mažiausiai nukenčia nuo purškimų. Vėlesnėse židinio vystymosi fazėse panaudoti cheminiai preparatai kartu su kenkėjais sunaikina ir pagausėjusią naudingą entomofauną. Jei židinio kilimo pradžioje panaudojame biopreparatą (bakterija Bacillus thuringiensis var. kurstaki), tai pasiekiame dvejopą efektą: pirma, sunaikiname tik kenkėjų vikšrus, o naudinga entomofauna išlieka, antra, naudingi vabzdžiai gali išplisti į neapdorotus židinio pakraščius ir sunaikinti ten esančius kenkėjus. Taip gamtai padedame natūraliai mažinti kenkėjų skaitlingumą.
   Kenkėjų židiniai Dzūkijos pušynuose pastebėti laiku, nustatytos židinio išplitimo ribos, paruošta pušynų pakenkimo grėsmės prognozė 2010 metams. Šiuo metu spyglių nugraužimų dar nėra ir medynai nenusilpę. Net dabartinio sunkmečio sąlygomis reikia rasti lėšų mūsų šalies svarbiausio gamtinio turto – miško – apsaugai nuo kenkėjų, neleisti pušiniams verpikams žaloti mūsų pušynų ir išplisti didesniuose miškų plotuose, kur jie nugraužę pušų spyglius sukeltų medienos prieaugio netekimą ir nusilpusių medžių džiūvimą.

Virgilijus Vasiliauskas, Valstybinės miškų tarnybos Miško sanitarinės apsaugos skyriaus vedėjas

2010.01.20  Generalinė miškų urėdija